manoakys

Preiloje nubudome gana anksti. Daugelis poilsiautojų dar miegojo ar tik nerangiai krapštėsi akis.
Greiti pusryčiai – valgėm kukuruzų dribsnius. Tiesą sakant, dribsnius gal kelis kartus išvis esu valgęs, na, su jogurtu visai skanu. O Marios buvo audringos, buvo malonu sėdėt vėjyje ir gurkšnoti arbatą iš sovietinio relikto stiklinių “granionyj stakan”. Kaip tos stiklinės vadinasi lietuviškai?

Taigi, susikrovėm viską ant dviračių ir iškeliavom link Nidos. Preiloje dar aplankėm senąsias kapinaites. Nuskambės keistai, bet tai apčios jaukiausios kapinaitės kokias esu matęs. Galbūt dėl to, kad pušelės ir smėlis aplink…

Nuo Preilos iki Nidos dviračių taku – 9 km. Menkniekis, palyginus su pirmų dienų atstumais (~23km), todėl važiavome neskubėdami, sustodami prie menkiausio įdomaus objekto.
Tikrai apsimoka sustoti prie Vecekrugo kopos. Tai aukščiausia kopa Kuršių Nerijoje, jos aukštis siekia 67,2 m.
Pavadinimas kilęs iš kuršiškų žodžių „vece“ – senas ir „kruogs“ – smuklė. Mat senovėjė, kopos papėdėje buvo smuklė. Važiuojant dviračių taku, kopa puikiai matosi ir šalia yra informacinis stendas, bei stalas su suoliukais. Visa kopa apželdinta žemaūgėmis pušelėmis. Čia, kad neslinktų smėlis – senovėje dažnai reikdavo perkėlinėti kaimus dėl slenkančių smėlynų…

Pakeliui buvo rodyklė į kairę – “Bulvikio ragas”. Pasukom ten, kad tą iškyšulį apžiūrėt. Teko apie du kilometrus minti iki to rago. Na, bet negi gaila – iki Nidos liko nedaug, tai 4 papildomi kilometrai menkniekis. Na, pats ragas niekuo neypatingas, tiesiog laukinis iškyšulys apaugęs meldais. Nors pačiu mišku važiuot visai smagu buvo.

Na ir dar kažkiek pamynus dviračiu, pasiekėme Nidą. Štai ir visą kelionė dviračiais. Apie Nidą jau esu pasakojęs senesniuose įrašuose, o daugiau nebent nuotraukų kurių kelionės metu padariau parodysiu. Bet apie tai vėliau 🙂

Visiems, kas mėgsta aktyvų sportą – rekomenduoju šią kelionę. Męs jau nusprendėm – kitamet keliausim kita trasa – 115 km į pietus Pamariu iki Rusnės salos. Viena iš svajonių – aplankyti “Lietuviškąją Veneciją”.
Kas patiko – tai kelionė traukiniu. Jie draugiški dviračiams. Sumokėjus 15Lt galima gabenti dviratį nuo Vilniaus iki Klaipėdos, o ir kajutės su elektra bei gultais visai patogus daiktas (gaila, kad gultai tik du šešiavietėje kajutėje).

Nepatiko – sugedęs dviratis ir grįžimas autobusu iš Nidos į Vilniu. Pirma – bilietas kainuoja 81Lt. Antra, vairuotojas pasitaikė su postsovieticus kultūra. Aprėkė mane, kad dviratį reikia išardyti prieš transportuojant
(Specialiai skambinau, kad susižinoti tvarką į informaciją, tai ten pasakė, kad tik apdengti dviračio grandinę ir ratus reikia). Prigrasino, kad jei nebus bagažui vietos išlaipins Klaipėdoj ir t.t. ir pan. Pačiu autobusu važiuot buvo tvanku – kondicionierius, tai tas šiltas vėljelis pučiantis kažkur? Padariau išvadą – nuo šiol kai tik galėsiu – važinėsiu traukiniais, o ne autobusais. Tegu susitvarko savo paslaugų sektorių, o poto kelia kainas…

Sekmės, tiems kurie važiuos Klaipėda-Nida trasa. Dviratis ir aplink gamta – didžiausias įspūdis važiuojant šiuo dviračių taku. Dviračio spidometras rodo, kad viso nuvažiuota 78,9 Km.