manoakys

Audio ♣ Foto ♣ Mintys

prieskoniai

Avys

Vieta: Belmontas
Laikas: 2006.08.06
Būsena: Drėgmė, laukimas, šiluma, karšto vyno kvapas.

Ši istorija paprasta. Ji kaip ir visos TOKIOS istorijos turi pradžią, turi ir pabaigą. Ši istorija turi ir moralą, bet jo jums nesakysiu.
Gyveno kartą dvi avys. Viena jų buvo balta, kita – juoda. Kaip ir visose istorijose – dvi priešingybės. In ir Jan, gėris ir blogis, šaltis ir karštis, alkis ir sotumas. Tačiau abi avys neturėjo daug blogio. Nebuvo jos ir šventosios, tiesiog jų spalva skirėsi (nepagalvokit, kad šioje istorijoje yra rasistinių užuominų). Viena mėgo rytais gerti baltą kavą ir rūkyti mėtines cigaretes, kita nemėgdavo ryto, todėl jį dažniausiai pramiegodavo.
Galbūt, jos ir nebūtų viena kitos sutikusios, jei ne vakaras. Mat abi mėgo vakarus, kai saulė nusileidžia ir nurimsta miesto šurmulys. Viena užsideda savo nuostabiąją baltą suknelę su juodais žirneliais, kita – juodą su baltais ir traukia pasivaikščioti. Viena eina į vakarus, kita – į rytus. Tai kaip gi jos susitiko?
Dėl visko kaltas dėdė, vadinamas Perkūnu. Trinktelėjo jis vieną tokį vakarą, apniaukė dangų, sumaišė žemę su oru ir sujaukė abiejų avių navigacinę sistemą. Staiga, abi avys pradėjo eiti viena link kitos. Ilgai ėjo. Aklai ėjo. Apimtos nevilties, kad pasiklydo ir paniškai svirduliuodamos tai į kairę, tai į dešinę žingsniavo savo nosies tiesumu. Kur jos daugiau galėjo eiti, jei nematė kas dedasi už vieno metro? Galbūt, jos taip klaidžiotų iki paryčių, jei nebūtu kaktomūša atsitrenkusios viena į kitą.
- Kas tu? – Paklausė baltoji.
- O kas tu? Ir kaip drįsai atsitrenkti į mane? – Atkirto juodoji.
- Aš balta avis! Ir vaikštau kur noriu! Dažniausiai einu į vakarus, bandau pasivyti bebėgančią saulę…
- O Aš juoda avis! Bet kas per kvailumas eiti į vakarus, aš einu į rytus ir pasiveju saulę. Ryte ji pasirodo man ir palinki labos nakties!
- Kas per kvailumas? – Atrėžia baltoji. – Juk ryte reikia keltis ir gerti baltą kavą!
- O kam keltis? – Nesutinka juodoji. – Geriau rytą pramiegoti!
Taip jos ginčytųsi iki paryčių, bet abi sutarė – reikia ieškoti kur pasislėpti nuo baisingojo Perkūno. Staiga, kažkur toli, abi pastebėjo nedidelį žiburėlį.
- Ar tik ten ne šviesa šviečia? – Paklausė viena.
- Bėgam ten, gal mus priims ir mes sušilsim? – Svarstė kita.
Abi, susikibusios nuo šalčio ir drėgmės sužvarbusiomis rankutėmis, nuskubėjo link šviesos šaltinio. Abi atrodė tragiškai. Abiejų žirniuotos suknelės buvo kiaurai permirkusios, abiejų vilnonės kudlos susivėlusios ir susigarbanojusios taip, kad atrodė net su didžiausiu šepečiu neiššukuosi…
Ėjo ilgai, karts nuo karto, tikrindamos ar atsirado ryšys jų mobiliuosiuose telefonuose. Tačiau ryšio nebuvo. Perkūnas atrodė šaipėsi iš jų ir žerė į akis smėlį, vandenį ir lapus, draskydamas nuo pačių medžių viršūnių.
Galų gale, kai abi avys jau buvo bepraradusios viltį išsikapanoti iš Perkūno gniaužtų, pamatė namą su šviesa lange. Užėjo į vidų. Buvo šilta ir ramu. Ant stalo degė žvakė.
- Kur mes? – Paklausė juodoji.
- Šita vieta man kažkur matyta… – Atsake baltoji.
Abi suskubo prie žvakės šildytis ir džiovintis savo vilnos bei suknelių. Šiluma palietė jų veidus, ritmingas žvakės plazdėjimas užliūliavo ir abi avys užmigo.
Ryte, saulės spinduliams palietus avių garbanas jos nubudo. Baltoji pašoko ir isteriškai lakstydama aplink užgesusią žvakę šūkčiojo:
- Oj, ajajai, kur aš? Kas aš? Kodėl aš? Kas čia buvo?
Tuo tarpu juodoji tingiai pramerkusi akį stebėjo kas bus toliau. Baltoji turbūt begiotų dar kokią valandą jei neužkliūtų už juodosios ir aukštielnika neatsidurtų prie peleninės.
- Oi taigi čia mano mėtinės cigaretės! Juodoji, mes esame mano namuose! Juodoji MES NAMIE!
Tuo tarpu juodoji nusižiovavo, apsidairė ir tarė:
- Jaukų butą turi! Malonu pasisvečiuoti!
Baltoji nurimo ir suskubo gaminti baltą kavą.
- Aš geriu juodą kavą. – Tarė juodoji.
- Taip, taip turėjau suprasti atsakė baltoji.
Abi atsigulusios ant saulės besiskverbenčios pro mažą langelį, besriūbčiodamos kavą, valgydamos juodą šokoladą ir rūkydamos mėtinę cigaretę, prisiminė vakarykščius nuotykius ir nusprendė, kad kas vakarą eis viena pas kitą į svečius. Viena rūkys mėtines cigaretes, kita gers karštą vyną.
- Bet vis dėl to juodoji kvaila. Kas gi gali miegoti ryte ir eiti i rytus? – Pagalvojo baltoji.
Turbūt priešingai pagalvojo ir juodoji…
Juk jos tik dvi avys: viena juoda, kita – balta. O jų suknelės su žirniukais. Juodais ir baltais.

Muzika
: Nobukazu Takemura – White Sheep And Small Light

Comments are closed.