Pavasariu nekvepia
Vieta: Vilnius, Kalnu parkas
Laikas: 2006.03.04
Būsena: Ramybe, poilsis, dregme, baltumas.
Kai sninga taip, kad ištiesęs ranką, ją ir tegali matyti, kai snaigės besisukdamos pradeda hipnotizuoti savo judesiu – tu supranti, kad esi visiškai vienas. Visiškai tuščia aplink, tačiau nėra baisu. Tu žinai, kad vienišumas tik menamas ir paėjus penkis metrus susidursi su praeiviu, kuris lygiai taip pat praradęs orientaciją kaip ir tu. Jūs pasimetę pažiūrėsite vienas į kitą, atsiprašysite ir vėl beviltiškai eisite į nežinią. Kur ji tave nuves? Juk nieko nesimato? Ar bandei klausytis? Gal išgirdai Vilnelės ošima? O gal jauti, kad lipi į kalną? STOP. Tau ne į tą pusę! Bandai leistis, bet kalnas status. Tavo batai jau pilni sniego, o beviltiškas svirduliavimas žemyn slidžiu kalnu nesuteikia saugumo jausmo. Pakeliui įsikimbi į kelis medžius. Jie tave pristabdo. Bet dėl ko ta kova? Geriau pasinerk į pūgą ir ramiai žingsniuok nosies tiesumu. Negi nebūtų įdomu sužinoti kur nueisi? Ar esi pagalvojęs, ką darytum jei neturėtum regėjimo? Ar bandei kada pasivaikščiot mieste užsimerkęs? Bent minutei? Pabandyk. Pasaulis įgaus kitokių spalvų.
Muzika: Mum – Please Sing My Spring Reverb
Both comments and pings are currently closed.
September 26th, 2006 at 9:54
Pirma dalis primena Grim Reaper serija, kai Mandy priverte visa pasauli pradingti. Turbut vienintele serija, kai ji sypsojosi .)
September 26th, 2006 at 15:49
tas sakinukas, “ar bandei kada eiti miestu uzsimerkes” primena kai pries daug laiko, draugas vede uzristom akim per visa miesta. keistas jausmas, is vienos puses baime ir sioks toks nesaugumas, is kitos, visiskas pasitikejimas zmogum, kuris veda.
September 27th, 2006 at 1:27
meta > aha, mes irgi kazka panasaus darem. Tik mergicka nezinojo, kad yra vezama i trakus uzristom akim 🙂