manoakys

Vieta: Vaikų darželis
Laikas: 2007.01.26
Būsena: Vaikystė, smalsumas, nuostaba

Vaikai. Daugeliui, išgirdus šį žodį, atsiranda šypsena veide, kai kurie prisimena savo vaikystę ar savo vaikus. Jie mažučiai. Jie turi daug energijos. Jie reaguoja į kiekvieną žodį, veiksmą, judesį ir tą reakciją parodo tiesmukiškai. Jokiu paslėptų minčių ar kėslu, jokių kaukių ir nenatūralių šypsenų. Jei tu nepatinki vaikui – jis tiesiai šviesiai tai ir pasako. Jei jį pradedi erzinti, jis susiraukia ir parodo tokią grimasą, kuri nuginkluoja net didžiausią blogietį. Jei vaiką juokini – jis juokiasi ir jaučiasi laimingas.
Atverk tas vaikystės duris, užeik į jų pasaulį. Negalvok, kad TAU vaikystės duris uždarytos amžiams. Tu bet kada gali grįžti į vaikystę. Įsijausk į tą vaidmenį pagalvok, ką tavo vietoje darytum tu, jei vis dar būtum vaiku. Kartais pamiršk problemas, kurios TAU dabar atrodo labai svarbios ir pažiūrėk į debesis. Pamatyk juose savo mėgstamų animacinių personažų kontūrus. Gal tada tu sugebėsi pamiršti rutiną, nesisekančią meilę ar pastovų pinigų stygių. Gal tada dings visos tavo depresijos ir nemigos. Bent vienai minutei – pabūk vaiku. Jų pasaulis stebuklingas, o stebuklų šiame pasaulyje mažėja. Galima sakyt, kad stebuklai tapo deficitu 😉

P.S. Spustėlk ant nuotraukos ir ji pasikeis 😉

Muzika: Nobukazu Takemura – Long Long Night.

Both comments and pings are currently closed.